Pastebėk..

Žinokite tikrai nežinau kodėl būtent toks temos pavadinimas, tiesiog tai buvo pirmas žodis "šovęs" į galvą. :)
Nežinau ar šios nuotraukos  ( ir kitos įkeltos bloge) jums patiks, tačiau man jos suteikia (galbūt ne jos, o pats fotografavimas ir supantys vaizdai) kažką tokio, ko mano akimis yra neįmanoma apibudinti žodžiais. Dažnai būna taip, kad einu gatve, pamatau kokį žmogų ar vietą ir visą savaitę mano galvoje sukasi tas vaizdas, kitas dienas praeinu bent 10 kartų pro tą pačią vietą su fotoaparatu, vildamasi, kad pamatysiu dar tą patį vaizdą ir galėsiu įamžinti. Tačiau ne visada pasiseka. Sėkmė mane aplanko retai, bet kuriuo atveju stengiuosi išgauti ką nors panašaus, bet dažnai nusiviliu savimi, nes to paties ką mačiau prieš tai, nebėra dabar... tai tik sekundės reikalas..

Water..

Vanduo- mūsų gyvybės šaltinis.

Akimirkos..

Sakoma, kad kai lyja lietus, Dievas pyksta ant tavęs, žmogau..

Lašas alkoholio ir tavo gyvenimas pakrypsta kita linkme.

O kartais taip gera prisiminti vaikystę!

O tas beribis dangus..

Gamtos dovana..

Vienas lauke, ne karys..

Nebūtų bičių, nebūtų Pasaulio!!!

Diskriminacija šiais laikais yra įgimta..

Tai lyg chemija, bet suprantama tik tau.

Atrakinau spyną, į Tavo širdį, tiesa, per vėlai radau raktą..

Vasaros pradžia ir vidurio skanėstai.

Mes saugome vieni kitus.

Vienatve kartais ateina nepastebimai.

Citrina! rūgštu??

Tas rūgštus citrinos skonis!!! Beje, kuriam neįmanoma atsispirti.

Kiekvienas mano rytas prasideda keliais griežinėliais citrinos ir karšta juoda arbata.. Mėgstu citrinos kvapą ir skonį.. Be jos kiekvienas rytas būtų netoks malonus.

Tasi vaikiškas mielumas..

Tas vaikiškas mielumas suteikia mano gyvenimui tiek džiaugsmo...

Kai pyksta dangus..

Gal aš ir pasirodysiu kiek keistoka, bet man patinka lietus. :) Man patinka tamsa ir debesys.
Be abejones patinka ir saulė, bet jokiu būdu neatsisakysiu palakstyti po šiltu vasaros lietumi.
Aš myliu lietų!

Tas neapsakomas gardumas..

O buvo taip...

Išvažiavau į sodą, 50km nuo mano gyvenamosios vietos, visoje bendrijoje apie 10gyventojų. Namas jaukus, prie miško (kaip gera ten leisti vasaros dienas...) sėdėjau susirangiusi fotelyje ir skaičiau
Philippa'o Gregory'o romaną "Čigonės kerai", baigusi skaityti 100-tajį puslapį padėjau knygą į šalį, priėjau prie lango. Už jo stovi obelis. Ilgai nesvarsčiusi pasiėmiau pintinę ir nuėjau obels link, prisirinkau obuoliu, nulupau jų žievelę, supjausčiau, pagaminau tešlą... žodžiu padariau viską ką reikia obuolių pyragui, netrūkus įdėjau į orkaitę ir nuėjau prie spintelių, apžiūrėti daiktus, kurie ten stovi galbūt dešimt metų niekeno neliesti. Susiradau seną, dar prosenelės perduotą, porceleninį servizą, nuvaliau dulkes ir pastačiau ant gėlėta staltiese padengto stalo. Netrūkus ir pyragas iškepė. Šiek tiek atvėsus, supjausčiau ir pakviečiau senyvo amžiaus kaimynę į svečius. Paruošiau mums šiltos arbatos, padėjau pyragą ant stalo. Paėmėme po pirmą gabaliuką, pyrago skonis buvo nuostabus. Šį kartą jis buvo ne toks, kaip visuomet, šį kartą jis buvo be galo gardus ir spinduliavo meile. :)