O buvo taip...
Išvažiavau į sodą, 50km nuo mano gyvenamosios vietos, visoje bendrijoje apie 10gyventojų. Namas jaukus, prie miško (kaip gera ten leisti vasaros dienas...) sėdėjau susirangiusi fotelyje ir skaičiau
Philippa'o Gregory'o romaną "Čigonės kerai", baigusi skaityti 100-tajį puslapį padėjau knygą į šalį, priėjau prie lango. Už jo stovi obelis. Ilgai nesvarsčiusi pasiėmiau pintinę ir nuėjau obels link, prisirinkau obuoliu, nulupau jų žievelę, supjausčiau, pagaminau tešlą... žodžiu padariau viską ką reikia obuolių pyragui, netrūkus įdėjau į orkaitę ir nuėjau prie spintelių, apžiūrėti daiktus, kurie ten stovi galbūt dešimt metų niekeno neliesti. Susiradau seną, dar prosenelės perduotą, porceleninį servizą, nuvaliau dulkes ir pastačiau ant gėlėta staltiese padengto stalo. Netrūkus ir pyragas iškepė. Šiek tiek atvėsus, supjausčiau ir pakviečiau senyvo amžiaus kaimynę į svečius. Paruošiau mums šiltos arbatos, padėjau pyragą ant stalo. Paėmėme po pirmą gabaliuką, pyrago skonis buvo nuostabus. Šį kartą jis buvo ne toks, kaip visuomet, šį kartą jis buvo be galo gardus ir spinduliavo meile. :)
Philippa'o Gregory'o romaną "Čigonės kerai", baigusi skaityti 100-tajį puslapį padėjau knygą į šalį, priėjau prie lango. Už jo stovi obelis. Ilgai nesvarsčiusi pasiėmiau pintinę ir nuėjau obels link, prisirinkau obuoliu, nulupau jų žievelę, supjausčiau, pagaminau tešlą... žodžiu padariau viską ką reikia obuolių pyragui, netrūkus įdėjau į orkaitę ir nuėjau prie spintelių, apžiūrėti daiktus, kurie ten stovi galbūt dešimt metų niekeno neliesti. Susiradau seną, dar prosenelės perduotą, porceleninį servizą, nuvaliau dulkes ir pastačiau ant gėlėta staltiese padengto stalo. Netrūkus ir pyragas iškepė. Šiek tiek atvėsus, supjausčiau ir pakviečiau senyvo amžiaus kaimynę į svečius. Paruošiau mums šiltos arbatos, padėjau pyragą ant stalo. Paėmėme po pirmą gabaliuką, pyrago skonis buvo nuostabus. Šį kartą jis buvo ne toks, kaip visuomet, šį kartą jis buvo be galo gardus ir spinduliavo meile. :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą